Koks tas gyvenimas, kai tau 11 (pasakojimas)

I skyrius
Akropolyje

-Tu!
-Ne, tu!
-Kodėl aš, karve?
- Todėl, durne.
-Na ir gerai,-nusisukau.
-Eik kakot,-tarė .
Atsukusios nugarą stovėjom 5 minutes. Paskui Inga atsisuko.
-Na gerai, gerai. Susitaikom?-paklausė.
-Eh...-atsidusau.- Gerai,-apsikabinom.
-Einam į ledainę?-paklausė Inga.
-Gerai, Ingute, einam,-tariau.
Beeidamos sutikom Miletą.
-Ingukau, Gabukau!-sušuko Mileta.
-Miletukau!-kartu sušukom.
-Mano laimė, tavo kaliošas,-pridurė Inga.
-Eik su tais kaliošais griovių kast,-tariau. Ir ko ji pastoviai tą patį sako?
-Ką veikiat?-paklausė Mileta.
-Einam į ledainę. Nori kartu?-paklausiau.
-Žinoma,-tarė Mileta.-O kur? Į Valentino, ar į tą kitą? Pavadinimo nepamenu.
-Į Valentino. Tos kitos nemėgstu. Ten neskanūs ledai,-paaiškinau.
Besiplepėdamos patraukėm Akropolio link.

~ ~ ~ ~ ~
-Man prašau vanilinių,-tarė Inga.
-Man irgi,-pridėjo Mileta.
-O man kramtomos gumos skonio ledų,-pasakiau.-Vanilinius su riešutų pabarstukais, o gumos skonio su saldainiais. Taip?-klausiamai pažiūrėjau į drauges.
-Taip taip,-palinksėjo abi.
Atsisėdome prie stalelio. Po 10 minučių Inga tarė:
-Žiūrėkit, kas čia eina.
Žvilgtelėjusios Ingos nurodyton pusėn pamatėm... Ramūną, Nerijų ir Robertą.
-O my good,-tariau.-Pabaigėt ledus? Tada maunam.
Norėjome praeiti nepastebėtos, bet lig tyčia atsitrenkiau į Ramūną.
-Sorry,-sumurmėjau.
-Labas, Gabija,-tarė jis.
-Labas,-tariau. Neturėjau noro su bernais bendraut.
-Ką čia veiki?-paklausė manęs. Atrodė, lyg Ingos ir Miletos nematytų.
-Negi nematai?-paklausiau.
-Na... Taip...-nutęsė.
-Tu ką? Jau ją įsižiūrėjai?-paklausė Robertas Ramūno.
-Tu gal durnas?-užsipuolė Ramūnas Robertą.
Per tą laiką mes pasišalinom.
~ ~ ~ ~ ~ ~
-Durnių laivas,-pasakiau.
-Per švelniai pasakyta,-tarė Mileta.
-Stipriau nesugalvoju,-pasiteisinau.
-Jo, jo,-nepatikliai tarė Inga.
-Knygynas! Noriu į Knygyną!-sušukau.
-Negąsdink manęs,-subarė Mileta.-Aš vos šoko negavau.
-Nieko, -nuraminau.
Patraukėme į knygyną.
~ ~ ~ ~ ~
Įėjusi į knygyną patraukiau prie naujienų. Ten visada ką nors rasdavau. Staiga mano akys užkliuvo už knygos: Inga Sabutytė „Draugystės pinklės“
-Inga, kodėl nesakei, kad išleidai knygą?-paklausiau.
-Ką tu čia? Nieko aš...-Inga nepabaigė sakinio.-Nesupratau...
-Ko?-lyg iš miegų pabudusi paklausė Mileta.
-Žiūrėk,-pakišau po akimis Ingos knygą.
-Cool,-tarė Mileta.
Pasiėmusi knygą nuėjau prie kasos. Sumokėjau 28,15Lt ir išėjome iš knygyno.
~ ~ ~ ~ ~ ~
-Tu beprotė,-tarė Inga.-Nebandai skaityti knygos.
-Va ir paskaitysiu,-pasakiau.-Tu manęs neišgąsdinsi.
-Duosi ir man?-paklausė Mileta.
-Ne,-pasakė Inga.
-Taip,-tariau.
-Noriu ten, ten!-sušuko Inga.
-Kur?-paklausėme su Mileta.
-Į muzikos parduotuvę,-paaiškino Inga.
-Gerai, jau gerai,-nusileidau. Ginčytis buvo neverta.
-O ką tu ten rasi?-paklausė Mileta.
-Tu ką, iš mėnulio iškritai?-paklausė ir Inga.
-Viskas.... Einam,-tariau, nes nenorėjau, jog kiltų ginčas.
Įėjome į parduotuvę.
~ ~ ~ ~ ~
Įėjome. Parduotuvėje buvo pilna skelbimų:
„Nauja grupė: For nature“
„Paskubėkite pirkti „For nature“ kompaktą“
-Yes, pagaliau!-sušuko Inga.
-Neįdomu,-dirbtinai nusižiovavau.
-Man irgi,-pridėjo Mileta.
-Tai eikit,-pyktelėjusi tarė Inga.
-Ir išeisim,-tariau kartu su Mileta.
Išėjus Mileta kumštelėjo man alkūne.
-Ko?-paklausiau trindama ranką.
-Pažiūrėk į datą.
-Oj,-tariau. Juk šiandien kovo 13 diena.-Lekiam ten,-parodžiau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Ta parduotuvė buvo „Pasipuošk“.
~ ~ ~ ~ ~
-Laba diena,-tariau.-Mums reikėtų dovanos vienuolikmetei. Gal kokių auskarų ar pakabuko.
-Turime rinkinį. Jame pakabukas su širdute, auskarai su širdute ir apyrankė. Taip pat su širdute.
-Kokia kaina?-paklausė Mileta.
-35,99. Imsite?
-Taip,-tarėm abi.
Susimokėjom. Nupirkome dovaną maišelį, balionų ir laukėme Ingos prie muzikos parduotuves.
~ ~ ~ ~ ~
-Kur jūs buvot? Aš tiek laukiau. Vos šoko negavau. Galvojau, gal kas atsitiko, o jūs...-užsipuolė mus Inga.
Bet mes nesiklausėm. Pašnibždom tariau:
-Po trys dainuojam. Vienas... Du... Trys...
-Su gimimo diena. Su gimimo diena. Su gimimo... Su gimimo... Su gimimo diena!
-Tyliau! Tyliau jūs!-sušuko Inga.
-O ko jau čia?-paklausiau.
-Einam pas tave,-pasiūlė Mileta.
-Ne. Na jau ne.
-Taip, na jau taip,-tarėm kartu su Mileta.
Šiaip ne taip ištempėm ją namo.

2 skyrius
Vakarėlis

Pirmoji atėjau iki Ingos namų. Įėjau pro duris.
-Už penkių minučių ateis Inga,-pradėjau aiškinti visiems susirinkusiems.- Kada duosiu ženklą, Kotryna ir Vaida iškels plakatą,-abi linktelėjo.- Tada Augustas ir Modestas šaus iš tų šautuvėlių,-Augustas ir Modestas susižvalgė.-Na tų, kuriuose juostos popierinės...-paaiškinau.
-Aišku,-tarė Augustas.- Aš jau galvojau, kad duosi tikrus šautuvus.
-Optimistas,-burbtelėjau.- Prieš tai, pradėsime dainuoti „Su gimimo diena“. Viskas aišku?-paklausiau.
-Gal ir taip, bet...-pradėjo Modestas.
-Ššš,-nutildžiau. Tada pravėriau duris.-Ateina,-sušnibždėjau.-Po trys pradedam. Vienas.... Du..... Trys...
Atsidarė durys, tada 15 balsų sutartinai pradėjo traukti „Su gimimo diena“. Nuaidėjo pokštelėjimai ir visus apgulė popierinės juostos.
-Na, kaip?-paklausiau Ingos, tačiau ji stovėjo be žado.
-Awensome,-išgirdau vienintelį žodį iš Ingos lūpų.
~ ~ ~ ~ ~
Po kokių minučių prie manęs prislinko Ramūnas. Tai kam aš tiek slapčiausi? Bijojau, kad jis nepaklaustų, kodėl išėjom.
-Tai kodėl pabėgot nuo mūsų,-paklausė jis. Š. su bruknėm. Aš tiek norėjau, kad jis to nepaklaustų.
-Ee.. Mes.. Mums... Mums staigiai reikėjo nueiti į vieną parduotuvę,-išlemenau ir nuėjau. Jau antrą kartą per vieną dieną.
Eidama prie užkandžių stalo pamačiau, jog Inga stovi atokiai viena.
-Nepatinka?-priėjusi paklausiau. Iš jos veido išraiškos atrodė, kad taip.
-Ne, man patinka. Jūs labai šauniai sugalvojot,-nuraudo Inga.- Tik..
-Tik kas?-paklausiau.
-Tik galvoju, kas šitą betvarkę sutvarkys,-giliai įkvėpusi tarė.-Beje, ar mano tėvai apie tai žino?-paklausė.
-Jie buvo visomis keturiomis už,-nusišypsojau.-Tu tik nesijaudink. Oooo...,-tariau.-Žiūrėk, koks bernas ateina,-nusijuokiau.-Laimingo pabendravimo su Ramūnu,-tariau ir pasišalinau. Aš žinojau, jog jis ieško manęs
~ ~ ~ ~ ~
-Pasprukau,-atsidusau įlindusi į kažkokį kampą. Apsisuku – Ramūnas.
-Na ko tu prie manęs pristojai, žąsine?-rėkte išrėkiau, tačiau niekas net neatsisuko.
-Aš atėjau paklausti tavęs...-pradėjo Ramūnas, tačiau aš jį pertraukiau.
-Oj, man reikia eiti, tariau ir pradėjau slinkti siena.-Neieškok, vis vien nerasi,-jau nueidama tariau.
-Aš sakiau, kad jai ne viskas gerai,-tarė Edgaras.-Pats matei.
-Tu tylėk tiktais,-supyko Ramūnas.
-Matai? Įsižiūrėjo,-pasakė atėjęs Robertas.
-Kiek tavęs klausti? Tu durnas?-užsipuolė jį Ramūnas. Vėl.
~ ~ ~ ~ ~
Pribėgau prie Kotrynos, kuri kaip tik nieko neveikė ir stebėjo visus.
-Kotryna, gal žinai, kodėl visi bernai tokie asilai ir priekabūs???-paklausiau.
-Manęs jinai klausia...-atsakė ji.-O kas buvo?
-Pradėsiu labai supainiotai... Pas mus klasėje 29 mokiniai. Iš jų kažkur 14 berniukai. Bet būtinai visi asilai. Tačiau būtiniausiai vienas turi būti kvailiausias. Ir dar būtinai turi mane persekioti....
-Ir kas jis?-paklausė Kotryna.
-Ra....-pasakiau dvi raides.
-Aišku... Prisimeni, kada sakei Vaidai, jog geriau apkabintum Luką, nei sutiktum trenerį? Tai va.. Kai aš buvau viršuje, mačiau trenerį. Net pasisveikinau. Tad dabar vykdai pažadą,-nusišypsojo ji.
-Kada tai buvo?-paklausiau.
-Per dainų šventę birželį...
-N - i - e - k - a - d – a,-ištariau paraidžiui.
-V – i – s – a – d – a,- tarė Kotryna.
-Einu, jei nesuteiksi paguodos,-tariau ir išėjau ieškoti Ingos.
~ ~ ~ ~ ~

3 skyrius
Išpažintis

Išėjom iš Ingos buto. Ramūnas mane paleido. Žvilgtelėjau į laikrodį ant jo riešo. Nenuostabu, kad esu pavargusi. Jau 3 nakties.
-Pavėžėti?-paklausė jis.
-Ką pavėžėti? Juk tau tik 12,-tariau. Negi jis turi teises?
-Tai mane pusbrolis pasiims,-atsakė Ramūnas.-Tai kaip?
-Emmm... Na...-pradėjau mikčioti.-Gerai...-atsidusau.
Jis greit paskambino savo pusbroliui. Nugirdau kelias pokalbio nuotrupas:
-...tai tau ji panelė?...
-...atvažiuok, ..., nes pasakysiu, ką...
-.... Gerai, gerai...
-Tuoj atvyks,-tarė Ramūnas ir apkabino.-Matau, jog tau šalta...
-Nešalta,-pasakiau ir pasitraukiau.
Tada atvyko Ramūno pusbrolis. Aš ir Ramūnas atsisėdom į galą.
-Ką čia vaidini? Sėsk į priekį,-tarė jo pusbrolis.-Beje, aš Rokas,-nusišypsojo.- Tu kas būsi?
-Mandagiau, Rokai,-pasakė Ramūnas.
-Aš Gabija,-tariau.-Malonu susipažinti,-bandžiau nusišypsoti, bet atrodė, lyg raukyčiaus.
-Tai kur ją parvežti?-paklausė Rokas.
-Namo,-atsakė Ramūnas.
-Štai,-padavė man navigacijos pultą Rokas.-Suvesk pati, nes nesu aiškiaregys,-abu bernai nusijuokė.
Suvedusi atidaviau pultą Rokui. Ramūnas apkabino mane, bet aš nebegalėjau atsispirti. Tik stengiausi neužmigti.
Po kokių penkių minučių buvome prie mano namo.
-Atvykom,-pranešė Rokas.
Padėkojusi išlipau ir parėjau namo. Atsirakinusi įėjau. Tėvai jau miegojo. Ant stalo buvo palikta sumuštinių. Šiaip ne taip suvalgiusi vieną išėjau į savo kambarį. Lova buvo paklota. Nusišypsojau tamsai ir persirengusi nuėjau miegoti.
~ ~ ~ ~ ~
Pabudusi žvilgtelėjau į laikrodį. Dešimta. Jau kaip ir reikėtų keltis. Atsikėlusi pasiėmiau telefoną ir parašiau žinutę Ingai.
„Na, kaip pabaigėt?“
Po minutės gavau atsakymą.
„Gerai. Penktą nakties atvyko tvarkytojai, gerai, kad bebuvau aš, Vaida ir Rūta“
„Ooo... O ką Rūta sakė?“
„Nieko.. Tik paprašė, kad nesugriautumėm namo. Bet mes netriukšmavom . O kaip tu grįžai?“
„Susitinkam parke, papasakosiu“
„Ok“
Gavau iš Ingos atsakymą ir apsirengiau. Tėvų nebuvo namie. Ant stalo gulėjo raštelis.
Mes išvažiavom pas tėčio brolį. Tavęs nenorėjom žadinti. Jei nori, gali pasikviesti Ingą.
Mama ir tėtis
Perskaičiusi greitai parašiau Ingai žinutę:
„Ateik pas mane“
Tada pritepiau kalną sumuštinių, paėmiau iš spintelės sausainių, saldainių. Atsidariau naują pakuotę sulčių. Tik spėjau padengti stalą suskambo durų skambutis. Pasišokinėdama nuėjau atidaryti durų.
~ ~ ~ ~ ~
-Tai va kaip viskas...-atsidususi tarė Inga baigus man pasakoti.- Beje, kas sumokėjo už tuos valytojus?
-Mes susimetėm,-nusišypsojau.-Bet tu nuklydai nuo temos. Kas vyko man išėjus?
-Prisikabino prie manęs Robertas...-pradėjo pasakoti Inga.
-Kada aš išėjau?,-pertraukiau ją.
-Leisk man pasakoti,-pyktelėjusi tarė Inga.-Taigi aš jam sakau: „Eik nuo manęs“. Bet tas neklauso. Lenda ir viskas. Užmyniau Robertui ant kojos, tai jis mane nutempė į sandėliuką ir pradėjo bučiuoti. Dėjau aš jam į vieną vietą ir pabėgau. Štai ir viskas...
-Netikiu,-tariau.- Einam pasivaikščioti geriau. Sutinki?-paklausiau.
-Jei leisi nueiti į parduotuvę nusipirkti ledų,-iškėlė sąlygą Inga.-Beje, kodėl netiki?
-Pasakysiu parke,-tariau. Tada nuėjau į virtuvę ir atsinešiau ledų „Kar kar“.
-Dera?-paklausiau.
-Dar ir kaip,-pasakė Inga ir nusišypsojo.
Tada abi išėjom.
~ ~ ~ ~ ~
Bevalgydamos ledus vaikščiojom parke.
-Noriu rytojaus,-atsidusau.
-Išprotėjai? Aš nenoriu į mokyklą...
-Ne, neišprotėjau. Tu žinai, kaip aš mėgstu mokyklą..-vėl atsidusau.
-Baik tu dūsaut,-pyktelėjo Inga.
-Einam ten,-parodžiau į keliuką, vedantį link kitų gyvenamųjų namų.
-Ko jau čia?-paklausė Inga, bet pasisuko ten.
-Apsisuk ir pamatysi,-tariau.
Inga apsisuko ir nusikeikė.
-Švelniau,- pasakiau.
-Ko jam reikia?-susinervinusi paklausė Inga.
-Nevaidink, kad iš mėnulio iškritai,-tariau ir nusijuokiau.-Ah... Man reikia eiti. Greitai tėvai grįš. Laimingo bendravimo,-pasakiau ir palikau Ingą bendrauti su Robertu. Atsitūpus netoli krūmų klausiausi jų pokalbio.
-Maniau, jog sakiau, kad atsikabintum,-tarė Inga Robertui priėjus.
-Aš tau noriu prisipažinti meilėje,-tarė Robertas ir raustelėjo.
Inga stovėjo be žado. Po kokių 10 minučių atsigavo.
-Vykstam į psichiatrinę? Nes tau reikia intensyvaus gydymo...
-Nevaidink, kad manęs nemyli,-tarė Robertas ir apkabino Inga.
-Asilas, kvailys, gaidys..-pradėjo įvairiais vardais keikti jį Inga. Tada taip stipriai užmynė ant kojos, kad Robertas sucypė ir ją paleido. Inga nulėkė savo namų pusėn, o aš besijuokdama patraukiau namo.

Klaidos... Smailas vidurį teksto... Ir dar daugelį vietų nieko nesupratau. Lyg šnekėta apie vieną, o po to iš kart peršoki prie kitko... Mintis gan nuvalkiota. Ech, sekmės toliau kuriant.

Klaidos --> Aš tik penktokė (tiksliau šeštokė)
Smailas --> Sms'e tassmailas šiaip...

Dėkinga už kritiką

Na, mačiau tokias klaidą, kuri ir ketvirtokui turėtų būt suprantama :DDD

Gaaal...