Draugystės pinklės (pasakojimas)

Draugystės pinklės

I skyrius

Pati pradžia


-Labas. Mano vardas Kornelija man dešimt metų. O koks tavo vardas? Kiek tau metų?-prisistačiau.
-Labas. Aš esu Emilija man taip pat dešimt metų. Aš manau mes būsime geros draugės. O ar tu turi brolių ar seserų?-atsakė Emilija.
-Aš turiu sesę Urtę. Jai trylika metų. O tu ar turi?-atsakiau.
-Taip,turiu brolį ir sesę. Brolio vardas Marius ir jam trylika metų. O sesės vardas Rūta, jai keturi metukai,- pasakė mano draugė.
-Gal eime į žaidimų aikštelę?-paklausiau.
-Gerai,-linksmai atsakė Emilija.
Mes linksmai pasišnekučiuodamos nustriksėjome į parką. Atėjus jai pasakiau:
-Kadangi tu nuo šiol mano draugė tu turi žinoti: aš sergu epilepsija, todėl žinok jei man kas nors atsitiks t.y. aš nualpsiu ir dar kas nors bus griebk iš mano kelnių kišenės telefoną ir skambink mano mamai. O ji jau susitvar-
kys. Ir dar prispausk mane prie žemės, kad neprasiskelčiau galvos,- papasakojau ir tuo pačiu išdaviau savo skaudžią tiesą.
-T..t..tu sergi epilepsija?-išsigandusi išlemeno Emilija.
-Deja,taip. Bet neišsigąsk viskas gerai.-pasakiau.
-Tai gal nebegalvokim apie blogą ir eikim pažaisti?-paklausiau.
-Ką ? Ai pažaisti gerai,gerai eime.-dar neatsigavusi pasakė Emilija.
Atėjome į žaidimų aikštelę. Ten buvo kitų vaikų,bet vienas vaikas, vienas berniukas kažkuo nežinau kuo Emilijai buvo išskirtinis.
-Matai jį?-paklausė Emilija.
-Ką jį? Kurį? Juk čia yra keturi berniukai,-pasakiau.
-Na tą, tą kuris stovi ten prie čiuožyklos,- pasakė tirpdančiu bal-
su Emilija.
-A,tas. Paprastas kaip ir visi. O tau jis patinka, kad į jį taip žiū-
ri?-susidomėjusi paklausiau.
-Na, bet prižadėk, kad niekam, ničniekam nesakysi, gerai? Prižadi?-pasakė ir truputį paraudo.
-Na gerai, gerai niekam nesakysiu. Tik greičiau sakyk!-iš smalsumo net sušukau.
-Ššš..nešauk dar išgirs.. Na žinai man jis labai patinka, jis toks gra-
žus,- vos neišsilydė.
-O tu jį bent pažysti?Žinai jo vardą ar pan.?-dar labiau susidomėjau.
-Na,taip. Jo vardas Rokas ir jam dešimt metų kaip ir man,-pasakė visa išraudusi.
-Ech..tavo pirmoji meilė,-pasakiau.
-Kaip romantiška..-pridūriau.








II skyrius


Susipažinimas su Roku


-Eime pas jį,- narsiai pasakiau.
-Neee,-išsigandusiu balseliu pasakė Emilija.
-Tu ką?Bijai?-paklausiau.
-Ne. Na taip truputį,-pasakė ir išraudo.
-Eime,nebijok,-pasakiau narsiai.
Mes nuėjome prie jo.
-Labas. Aš Kornelija man dešimt metų. O čia mano draugė Emilija jai taip pat dešimt ,-prisistačiau Rokui.
-Labas. Aš Rokas man irgi dešimt metų. O tavo draugė graži,-pasakė.
-Ačiū,- nedrąsiai tarė Emilija ir tuoj pat išraudo.
-O žinai tu mano draugiai patinki,-ramiai pasakiau.
Emilija dar labiau išraudo ir įžnybė man. O Rokas išsižiojo ir nuėjo.
-Ką tu padarei?-pasakė Emilija visai ant manęs nepykdama tik krizendama.
-O ką? Jis ankščiau ar vėliau būtų vistiek sužinojęs,-pasakiau lyg niekur nieko.
-Tu įsivaizduok ką jis apie mane pagalvojo,- pasakė ji.
-Nieko, viskas gerai,-pasakiau ir nusisukus sukikenau.
-Na, iki. Turiu lėkti namo,- pasakė Emilija ir nulėkė.
-Iki,- tariau ir nuėjau.



III skyrius

Dar vienas susitikimas su Roku



Susitikau su Emilija parke. Ir ji man pradėjo pasakoti:
-Tu turbūt nė neįsivaizduoji vakar apie septintą valandą kažkas paskam-
bina į duris. Atidarau nieko nėra. Tik pamačiau ant žemės guli gėlių puokštė ir
saldainių dėžutė. Prie gėlių padėtas raštelis ten parašyta: mano brangiai Emilytei nuo Roko. Gerai ,kad mamos namie nebuvo, nes nežinau ką būčiau jai pasakius ,- pasakojo.
-Žinok esu labai tau dėkinga, kad mane su juo supažindinai. Kokia tu gera draugė!-patenkinta pasakė.
-O, žiūrėk jis jau ateina. Eime prie jo,-pasakiau.
-Gerai,-tarė Emilija.
Šįkart nereikėjo jos įkalbinėti. Mes nuėjome prie jo.
-Labas,- nedrąsiai Emilija tarė.
-Labas. Patiko gėlės ir saldainiai?-paklausė Rokas.
-Taip, gėlės labai gražios ,- jaudindamasi pasakė Emilija.
-O saldainiai taip pat skanūs,- pridūrė ir sukrizeno.
-Na gal man jus palikti vienus balandėliai?-paklausiau ir nusijuokiau.
-Balandėliai,- dar kartą pasakiau ir nuėjau.
Pasislėpiau už krūmų, kad galėčiau juos stebėti. Ir tik žiūrių Rokas pakšt Emili-
jai į žandą, o ji išraudo. Tada Emilija pašaukė mane:
-Kornelija!!! Kornelija!!!-vis dar šaukė.
Aš specialiai neatsiliepiau, nes norėjau pažiūrėt kas vyks toliau. Gal dar kartą pasibučiuos?
-Na,Emilyt, aš turiu eiti,o Kornelija manau tuoj ateis,-pasakė Rokas.
-Gerai,-liūdnu balsu pasakė Emilija.
Iš krūmų išlindau aš ir sakau:
-Ei,aš čia.
-Ateik, aš tau noriu kai ką papasakot,- ji linksmai pasakė.
-Na,pradėk papasakok,-pasakiau.
-Buvo taip: tu nuėjai aš su Roku stovėjau ir tik staiga jis pakšt man į žandą,-pasakojo Emilija.
-Na, na o kas tada?- iš smalsumo net strykčiojau (Emilija nežinojo, kad aš mačiau kas vyko, todėl teko apsimesti).
-Tada nieko,-ramiai pasakė ji.
-Kaip nieko? Juk turėjo dar kas nors įvykti,- pasakiau susirūpinusiu bal-
su.
-Na aš išraudonavau kaip burokas ir viskas,-truputį susigėdusi pasakė Emilija.
Sukikenau.
-Na, o tada aš pašaukiau tave o jis pasakė : na, Emilyt, aš turiu eiti, o Kornelija manau tuoj ateis,- toliau tęsė Emilija.
-O ką tu jam tada sakiai?-paklausiau.
-Pasakiau gerai ir viskas,- liūdnesniu balsu pasakė ji.
-Ech tu kvailute,- pasakiau.
-Na nebešnekėkime apie jį geriau eime pažaisti,-truputį supykus pasakė Emilija.
-Gerai, gerai tik nepradėk putoti,- pasakiau.
Abi nusijuokėm ir nuėjome į žaidimų aikštelę. Ten mes žaidėme kol aš neprisiminiau, kad man reikia pas gydytoją.
-Iki Emilija aš turiu skubėti namo,- pasakiau ir pradėjau bėgti.
-Iki,- vos begirdėjau Emilijos balsą.





IV skyrius

Nelaimingas atsitikimas


Su Emilija susitikau prie jos namo. Mes šnekučiavomės. Tada nusprendėme kaip visada eiti į žaidimų aikštelę. Ten mes supomės, čiuožinėjome. Ir staiga atsitiko nelaimė. Aš čiuoždama nukritau ir man prasidėjo epilepsija. Daugiau nieko neatsimenu.
-Kas man?Kur aš?- paklausiau, nes nežinojau kas vyksta.
-Brangute, tu ligoninėje,-susijaudinusi pasakė mama.
-Kodėl?Kas atsitiko? Kur Emilija?-paklausiau.
-Tau prasidėjo epilepsija. O Emilija laukia tavęs koridoriuj,-pasakė mama.
-Pakviesk ją,- pasakiau.
-Gerai,-atsakė.
Į palatą įėjo Emilija.
-Emilija kas man atsitiko?
-Kornelija, tu čiuožei nuo čiuožyklos, nukritai ir susitrenkei galvą,- pasakojo ji.
-Tesk,- paprašiau.
-Tu nukritai ir tau prasidėjo epilepsija, aš tave prispaudžiau prie žemės ir ištraukusi iš tavo kelnių kišenės telefoną paskambinau tavo mamai. Ji atbėgo iki tos vietos, iškvietė greitąja medicinos pagalbą. Ir ji tave atvežė čia. Aš tai pat čia atvažiavau.
Į palatą įėjo seselė.
-Panele Kornelija norėjau pasakyti, kad jūs čia turėsite būti savaitę. Jumis galės lankyti draugė.
Į palatą atėjo daktaras.
-Laba diena, norėčiau paprašyti, kad draugė išeitų trumpam iš palatos, nes reikia apžiūrėti Korneliją.
-Gerai,- pasakė Emilija.
Emilija išėjo iš palatos. Tada daktaras pradėjo mane apžiūrėti. Pirma jis kažkokia šviesele pašvietė man į akis ir pasakė , kad akims viskas gerai. Poto pamatavo spaudimą:
-Spaudimas geras,- pasakė.
Tada pasiklausė širdies:
-Na nelabai gerai, bet per mėnesį ar daugiau išgydysim,- pasakė.
Iš palatos išėjo gydytojas. Įėjo Emilija:
-Sesele gal galėtumėte palikti mus vienas?-paklausiau.
-Žinoma,-pasakė ir išėjo.
-Na tai tau viskas gerai?-paklausė Emilija.
-Truputį svaigsta galva, bet viskas bus gerai,-pasakiau.
-Tikrai?-paklausė Emilija.
-Taip,-atsakiau.
-Aš tau rytoj atvešiu sausainių, sulčių ir kokių nors vaisių gerai?-paklausė Emilija.
-Nereikia, mama atveš,-pasakiau.
Į palatą įėjo seselė:
-Panele turiu jūsų paprašyti išeiti,nes Kornelijai reikia pamiegoti,-paprašė.
-Gerai. Iki Kornelija susitiksim vėliau,-pasakė.
-Iki Emilija,-pasakiau.
-Kornelija tau reikia pamiegoti aš tave paliksiu vieną tu pamiegok ir tada galėsi vėl susitikt su drauge,-pasakė.
-Gerai,gerai,-pasakiau.
Seselė išėjo iš palatos. Užmigau. Miegojau maždaug dvi ar tris valandas pabudau žvali, o prie manęs jau sėdėjo mama.
-Na, išmiegojai, brangute?- paklausė mama Olivija(ją vadinu mama arba Oliv ).
-Taip mamyte. Kiek dabar valandų,-paklausiau.
-Aštuonios aš jau turiu eiti. Man Emilija jau papasakojo kaip viskas įvyko. Iki,-pasakė mama.
-Ate,- pridūriau.


V skyrius

Kas tas gražuoliukas?


Atėjo kita diena. Aš jau galėjau vaikščioti po ligoninę. Ėjau į tualetą, o ten pro šalį ėjo labai gražus berniukas. Jis man pamerkė akį. Jis labai panašus į Roką, bet Rokas juk myli Emiliją. Išeidama iš tualeto vėl jį sutikau.
-Labas Kornelija,-pasakė jis man.
-Labas kas tu toks?-paklausiau.
-Aš Rokas tavo draugės Emilijos „vaikinas“,- pasakė pirštais rodydamas kabutes.
-Bet juk jūs.. aš maniau..-trūko man žodžių.
-Taip, bet tu man labiau patinki.
-K..kaip tai gali būt juk tu tiek dėmesio skyriai Emilijai. Tu negali su ja taip pasielgt,-pasakiau.
-Galiu,-išdidžiai tarė Rokas.
-Ne. Tau turbūt susisuko galvelė. Išsimiegok tada pasikalbėsim,-tariau ir nuėjau.
Atėjo kita diena. Eidama į tualetą ir vėl sutikau Roką:
-Labas Kornelija,-meiliai tarė jis .
-Na išsimiegojai. Dabar jau susivokiai, kad myli Emiliją?-tariau.
-Ne, aš myliu tave,- išdidžiai tarė.
-Nejuokauk,-tariau truputį supykus.
-Nejuokauju,-tarė. Aš noriu tau pasiūlyti draugauti.
Aš nieko nesakius nuėjau į palatą. Ilgai galvojau. Nusprendžiau, kad jeigu Rokas nemyli Emilijos tai galiu aš su juo draugauti( kaip pora).
-Gal ji labai nesupyks?-mintyse paklausiau savęs.
Taigi, nusprendžiau sutikti. Eidama pasivaikščioti po ligoninę ir vėl sutikau Roką.
-Rokai!!!-sušukau.
-Ką?-paklausė.
-Aš...aš nusprendžiau..Aš nusprendžiau, kad....-vis tęsiau.
-Na, sakyk,-pasakė.
-Aš nusprendžiau, kad aš sutinku su tavimi draugauti( kaip pora).
-Tikrai?! Negali būti?!-sušuko.
-Taip.. tai tiesa,-pasakiau šiektiek susidrovėjus.

Tai panašu i mano klasiokės istoriją

Koks Tavo klasiokės vardas?