Kovo trylikta diena; 13:28; Aikštė prie parduotuvės „Naujoji karta“
Nekenčiu mokyklos, nekenčiu. Nusibodo ji... „Darykit tą, darykit aną“ Užkniso... Todėl neišlaikiau ir pabėgau. Taip, pabėgau. Daugiau nebėra gerosios Giedrės. Nebėra pirmūnės, kurią kiekvieną dieną pagirtų mokytoja. Viskas buvo laikina....
Jau seniau nusprendžiau mesti mokslus. Kam jie reikalingi? Juk negimdysime vaikų, sakydami algebros ar geometrijos taisykles... Nereikės mintinai išvardyti visų šalių karalių. Nereikės nieko...
Po trečios pamokos bėgau. Pasiėmiau kuprinę ir išlėkiau kaip vėjas. Toli, toli. Ir man jokio skirtumo, kad tėvai rausis plaukus nuo galvos manęs ieškodami. Man jie nerūpi. Man nerūpi niekas.
Dabar aš aikštelėje prie parduotuvės. Nuėjusi į parduotuvę pasiklausiau radijo. Aha, manęs jau pasigedo. Bet ieškokit neieškoję. Manęs nerasit. Aš slapstysiuos. Staiga suskamba telefonas. Vėl mama. Tai jau 23 skambutis. Neiškentusi metu telefoną žemėn. Jis dūžta. Dužta kaip mano meilė pasauliui. Meilė šeimai. Meilė draugams.
Aš palikau bejausmė, bedvasė... Ir man nesvarbu: Sulysiu, ar ne. Pasiilgsiu namų šilumos, ar ne. Aš visiškai ir absoliučiai kita. Ir viena.
rodiklis 
Tr. 07 14, 2010 11:05 pm