Įžanga
Dabar jau niekada nebepajusiu jo šiltų rankų sau ant veido. Niekada nebeišgirsiu jo pasakant: „Labas, ir kokia tu visgi graži!“. Daugiau nebejausiu, kad jis mane myli. Niekada nebegalėsiu pamatyti jo akių. Kokios jos buvo gražios... Ankščiau apie tai nepagalvodavau. Nepagalvodavau, koks jis nuostabus ir kaip man pasisekė, kad jį turiu. O dabar... Kai pagalvoju, kai atsimenu jį kiekvieną sekundę, kiekvieną dieną, jo čia nebėra. Nebėra su manimi.
Gimtadienis
Mano gimtadienio rytas. Nubundu puikiai nusiteikusi, nes žinau, kad po pusvalandžio mano Matt jau lauks manęs prie namų. Žinau, kad kaip visada pasakys: „Sveika, kokia gi tu graži!“, o šiandien dar ir pridurs: „Su gimtadieniu, mieloji. Myliu tave.“ Žinau, kad tada aš pribėgusi jį stipriai stipriai apkabinsiu, kad parodyčiau koks jis man brangus ir kaip aš jį myliu.
Štai su tokiomis mintimis pakylu iš lovos, pažvelgiu į veidrodį, nusišypsau ir pasakau sau: „Tu pati laimingiausia pasaulyje.“ Ir nueinu į vonią. Išsimaudau, pasikvepinu jo mėgstamiausiais kvepalais, vos vos paryškinu akis ir blizgiu perbraukiu lūpas. Atvėrusi spintą neilgai svarstau ką apsirengti šiandien. išsitraukiu jo dovanotą juodą suknelę ir aukštakulnius batelius. Apsirengiu jais, pasitaisau šukuoseną ir paėmusi rankinę išeinu į lauką. Kaip ir tikėtasis, pažvelgusi pro durų akutę išvystu jį, besišypsantį nuostabia šypsena ir rankoje laikantį gėlę. Atidarau duris ir nespėjusi nieko pasakyti išgirstu: „Sveika, kokia gi tu graži. Su gimtadieniu, mieloji. Myliu tave.“ Jis žingteli žingsnį link manęs ir paduoda rožę. Aš vos tik ją paėmusi puolu jam ant kaklo. Matt mane apkabina ir taria:
- Su devynioliktuoju gimtadieniu, Brenda! Pažiūriu į jį mylinčiomis akimis ir pasakau:
- Ačiū, mielasis, bet juk žinai, kad nebūtina man ką nors padovanoti. Didžiausia dovana man, kad esi šalia.
O jis man šypsodamasis ištaria:
- Tuomet pažiūrėk kas tarp rožės lapelių.
Pažvelgiu į rožę ir pamatau joje paslėptą žiedą.
Dovana
- Matt..- pažvelgiu į jį akimis pilnomis ašarų.- šito tai tikrai nereikėjo.
- Brenda,- pasako jis ir staiga priklaupia ant vieno kelio,- mieloji... Tai ne šiaip sau žiedas kurį nupirkau tik kaip dovaną gimtadienio proga. Tavo dovana šimtą kart didesnė. Brenda, ar tu tekėsi už manęs?- ir jis viltingai pažvelgia į mane savo nuostabiomis akimis. Aš žiūriu į jį ir negaliu nieko ištarti. Laimės ašaros smaugia mano gerklę, ašaros teka mano veidu nesulaikomai ir aš tesugebu prieiti prie jo ir pabučiavusi apkabinti.
- Mieloji, kodėl verki, ar aš tave įskaudinau? Ar kas nors ne taip?- sunerimęs jis paklausia manęs.
- Meile mano,- vos vos ištariu,- brangusis, tai laimės ašaros, geresnės dovanos nei ši nei būti negali! Žinoma, kad aš tekėsiu už tavęs!- jau net sušunku laimės kupinu balsu.
- Mieloji,- taria Matt ir pažvelgia man į akis.- pamatęs tavo ašaras taip ir bijojau, kad tu nesutiksi... Tai ir bijojau, kad išvadinsi mane įžūliu kvailiu ir nueisi viena, palikdama mane amžiams.- ir užmauna žiedą ant piršto.
- Juk pats puikiai žinai, kad niekad nesugebėčiau to padaryti,- pasakau tyliai ir dar stipriau jį apkabinu.
Jis laimingas laikydamas mane už rankos nusiveda prie savo automobilio, atidaro keleivio dureles, pasodina ir jas uždaręs sėda prie vairo ir mes jau važiuojame į universitetą.
Staigmena draugams
Pastatę automobilį išlipame iš jo ir laimingi nueiname prie savo draugų būrelio. Taip ir girdžiu kaip visi šaukia: „Su gimtadieniu!, Ką gavai dovanų?“ ir panašius dalykus. Laimingi susižvelgiame su Matt ir aš be žodžių kilsteliu dešinę ranką parodydama ant bevardžio piršto besipuikuojantį sužadėtuvių žiedą. Pakeliu akis ir pamatau visus apstulbusiais veidais ir tada jau mes abu išgirstame krūvą sveikinimų. Mes tik stovime apsikabinę ir šypsomės jausdami kaip stipriai vienas kitą mylime ir kokie brangūs vienas kitam esame. Kai sveikinimai nutyla, mes padėkojame.
Tada Leah pažiūri į mane ir pasako:
- Na ką mieloji, dabar nuo vakarėlio nebeišsisuksi.- ir džiaugsmingai suploja rankomis.
- Ach, tu.. Na gerai jau gerai, vakarėlis bus jei pati jį ir suorganizuosi.- pasakau ir pagalvoju „Su Leah nepasiginčysi.“ Ir nusišypsau jai į akis.
Leah- Matt sesutė, ji metais vyresnė už jį, tačiau tokia pat nuostabi kaip ir jis. Ji taip pat beprotiškai graži, o jei kalba pasisuka apie vakarėlius, ji tampa nesustabdoma kaip uraganas. Taip nutiko ir šį syk.
- Brenda?- Audrey kreipiasi į mane,- Tai gal aš galėsiu pasirūpinti, kad šiandien per vakarėlį būtum pati nuostabiausia pasaulyje?
- Žinoma, jei tik tu to nori.- pasakau jau po truputį gailėdamasi, kad sutikau dėl vakarėlio.
Vaikinai matau apspitę mano Matt ir kažką aptarinėja. Prieinu, pasakau, kad einu į paskaitą, pasibučiuojame ir aš su merginomis nueinu.
Pasibaigus visoms paskaitoms jau sėdit jo automobilyje ir važiuojant namo jis pasako:
- O tu šiandien atrodai pribloškiančiai. Ši suknelė tau labai tinka.
- Ačiū,- pasakau,- ją apsirengiau, nes tu man ją padovanojai.- pasakau ir nuraustu.
Tada jis mane paleidžia prie namų, išlipęs apkabina, pabučiuoja ir pasako:
- Atvažiuosiu tavęs 7-ą. Tinka?
- Žinoma,- atsakau ir nusišypsau.- Laukiu nesulaukiu vakaro.- sarkastiškai pasakau ir nusijuokiu.
- Atleis, bet juk pati žinai, kad net ir aš niekaip nesulaikysiu Leah jei kalba pasisuko apie vakarėlį.
- Žinau,- ištariu ir atsidūstu.- Na, tuomet, iki.- nusišypsau ir žingteliu prie durų.
- Žinia mamai
Įėjusi pro duris laiminga nueinu į savo kambarį, nusviedžiu tolyn rankinę ir griūnu ant lovos. Kažkas tyliai pabeldžia į duris ir man tarstelėjus „Prašom“ pro jas įžengia mano mama.
- Oho, kokia tu laiminga.- linksmai pasako ji.- Ko gero dovanos nuostabios ar ne?- paklausia ir nusijuokia.
- Tu net neįsivaizduoji...- paskau laiminga.- Žiūrėk,- parodau jai žiedą besipuikuojantį ant rankos.- Tai kol kas vienintelė dovana, bet ramia širdimi galiu teigti, kad ji pati didžiausia ir geriausia.
- Na, žiedas, labai gražus, ir ką?- paklausia mama nelabai suprasdama ką turiu omeny. Man atsidusus ji staiga aikteli.
- Matt tau pasipiršo?- be amo paklausia ji.
- Taip, mama, taip!- sušunku be galo laiminga.
- Sveikinu, mieloji,- pasako mama ir mane apkabina.- dabar suprantu kodėl tu tokia laiminga.
Suskamba mano mobilusis.
- Na gerai, aš jau einu.- pasako ir pabučiavusi į kaktą bei padavusi maža paketėlį suvyniotą auksiniame popieriuje ir perrištą ryškiai raudonu kaspinu išeina.
- Klausau.- ištariu pakėlusi ragelį.
- Na, mieloji, ruoškis tapti pačia nuostabiausia! Aš jau pria tavo durų!- šūkteli Audrey į mobilųjį ir sučirškia durų skambutis.
- Ruoškis mirčiai alyvose.- pratariu tyliai pati sau ir plačiai atveriu savo kambario duris.
Audrey staigmena
Pro duris įžengia Audrey apsikrovusi keletu lagaminėlių, kuriuose, iš patirties jau žinau, įvairiausia kosmetika.
- Sveika!- nesitverdama džiaugsmu šūkteli ji ir numetusi viską ant žemės šoka manęs apkabinti.
- Kokie mes šiandien emocingi,- nusijuokiu,- atrodai fantastiškai!- sušunku pažvelgusi į jos visiškai ištiesintus šviesius plaukus, ryškiai raudona, trumpą ir šiek tiek pūstą suknelę.
- Tai Gucci?- paklausiu parodydama į naujus jos raudonai- juodus batelius.
- Na taip,- linksmai atsako ji.- Patinka?
- Žinoma, juk žinai kaip aš tai dievinu.- pasakau su menkučiu pavydu balse.
- Tuomet tau labai patiks mano dovanos.- pasako ji ir suplojus rankomis iš koridoriaus atnešą dvi dėžes perrištas auksiniais kaspinais.
- Čia- tau.- pasako ir pakšteli man į lūpas.
- Ačiū, drauguže,- pasakau.- Man dabar išvynioti?
- Žinoma,- pasako ji pasipiktinusi.- tu ką manei, kad aš leisiu tau važiuoti į vakarėlį su seniai savo turimais rūbais? Nejuokauk!- sušunka.
Atsargiai nuo pirmos, mažesnės dėžutės nuimu kaspiną, nuplėšiu popierių ir atidariusi dėžę apstulbstu. Joje visu savo grožiu, tarp rožinių pūkų puikuojasi violetiniai Gucci bateliai iš naujausios kolekcijos.
- Och..- negalėdama jais atsigrožėti pratariu.- You‘re the best!- sušunku Audrey ir ją stipriai apkabinu.
- Nagi, nagi, palauk, tavęs laukia antroji dėžė,- pasako ji ir nusijuokia.
Jau nekantraudama išpakuoju antrąją dėžę iš popieriaus nelaisvės ir atidariusi ją, ištraukiu tai kas joje.
Dar labiau apstulbusi žvelgiu į nuostabiausią suknelę kurią matau pasaulyje po tos kurią man padovanojo Matt.
- Na žinai, panele, šito jau per daug!- sušunku žvelgdama į dievišką suknelę iš Versace.
- Ne, tai kaip tik tai ko tau reikia.- pasako ji ir ištraukusi suknelę iš rankų padeda ant lovos, uždaro kambario duris ir nusitempia mane į vonią.
- O dabar aš tave padarysiu pačia gražiausia pasaulyje!- sušunka.
Ekstremalūs pokyčiai
- Užsimerk ir pasitikėk manimi,- pasako Audrey ir nusijuokia.
- Žinok tai ne taip jau ir lengvai,- pasakau juokdamasi, bet visgi jos paklausau.
Užsimerkiu ir jaučiu kaip ji man daro įvairiausias kaukes. Po truputėlį imu atsipalaiduoti. Padariusi vieną kaukę, Audrey daro kitą, kol taip padaro kokias penkias. Tada ji man užtepa makiažo pagrindą, išpudruoja mane. Tada pereina prie akių. Jaučiu kaip rietikliu užriečia mano ilgas blakstienas, jas padažo tušu. Paryškina kontūrus akių pieštuku, padažo šešėliais vokus. Lūpas ji tik perbraukia blizgiu.
- Na štai,- po kurio laiko ištaria.- makiažas baigtas. Dar neatsimerk, dabar šukuosenos eilė.
- Kaip pasakysite, vadove,- pasakau ir nusijuokiu.
Jaučiu kaip ji atsargiai, kad nenuvalytų makiažo išplauna man galvą. Atsargiai plaukus nusausina rankšluosčiu ir paėmusi paėmusi suktukus susuka daugybę sruogų. Tuomet paėmusi feną ima džiovinti plaukus karšta srove. Kaip plaukai jau beveik sausi, ji perjungia karšto oro režimą, į šalto. Jaučiu kaip plaukai pasidaro visiškai sausi. Audrey išjungia feną ir atsargiai išleidžia kiekvieną sruogą. Kai plaukuose nebelieka nė vieno suktuko ji garbanas supurškia itin tvirtos fiksacijos laku ir uždeda ant galvos kažką panašaus į plaukų lankelį.
- Dabar jau gali atsimerkti,- pasako ji baigusi.- mano manymu pavyko puikiai.- linksmai ištaria.
- Oh, my god...- pratariu žiūrėdama į veidrodį.- Ta gražuolė nepriekaištingu makiažu, įmantriai sugarbanotais šokolado spalvos plaukais ir karūnėle papuošta svarovski kristalais tikrai negaliu būti aš...- netekusi amo kalbu pati sau.
- Gali, nes ir esi, brangioji!- sušunka Audrey.
- Myliu, tave, Audrey!- sušunku ir puolu jai ant kaklo.
- Nereikia, tai mano pareiga.- kuklinasi ji.- Dabar eime, jau beveik 7 valanda. Tavęs tuoj atvažiuos Matt, o tu dar neapsirengus.
Ji mane nusiveda į mano kambarį, atsargiai aprengia suknelę.
-Batelius manau sugebėsi apsimauti pati?- paklausia.
- Manyčiau,- atsakau.
Vėl pasigirsta durų skambutis.
- Nejaugi čia jis?- sunerimusi paklausiu ir žvilgteliu į laikrodį. Jis rodo 18:40.
- Ne, tai tik Serena. Ji atvežė ta delninukę ir kvepalus.
- Sveika,- taria Serena įžengus pro mano kambario duris.- Oho... Na, Audrey, puikiai pasidarbavai.- pasako apstulbusi.- Visi bus priblokšti.- taria ir paduoda man delninukę.-
- Štai, imk, pravers,- nusišypso.
- Ačiū,- padėkoju.
Tada ji žengteli link manęs ir pakvėpina mane.
- Kokie tai kvepalai?- paklausiu uosdama nuostabų kvapą.
- Tai Armani. Patinka?- paklausia Serena.
- Labai,- nuoširdžiai atsakau jai.
Audrey man paduoda blizgį, Serena delninukę. Į ją įsidedu paskolintą blizgį, mobilų ir namų raktus. Išgirstu automobilio signalą. Pažiūriu į laikrodį: 19:00.
- Jis jau čia.- pasakau.- Jūs nuvažiuosite vienos?
- Žinoma atsako abi draugės sutartinai.
Išleidžiu jas, užrakinu duris ir nueinu prie Matt automobilio.
Vakarėlis
- Oho...- teištaria Matt pamatęs mane.- Tu pribloškianti.
- Na...- jaučiu kaip raustu.- tai Audrey darbas ir dovanos,- mosteliu ranka į suknelę ir batus kurie puikuojasi ant manęs visu gražumu.- važiuojam?-paklausiu.
- Žinoma,- pasako Matt vis dar nužiūrinėdamas mane.
- Nežiūrėk į mane taip, man nejauku.- nusijuokiu.
- Kokia tu kukli,- nusijuokia jis ir užvedęs mašiną nuveža mane į išnormuotą viešbutį.
Žinojau, kad vakarėliui bus išnormuotas viešbutis, bet tikrai nesitikėjau, kad brangiausias mieste.
- Matt, nejaugi viskas tikrai vyks čia?- paklausiu sunerimusi.
- Žinoma, Brenda, juk tavo gimtadienio ir mūsų sužadėtuvių vakarėlis turi būti aukščiausios klasės.- nusijuokia ir pažiūri į mane.
- Gal vežk mane namo...- papurčiau galvą abejodama.
- Nagi, mažute, viskas bus gerai,- pasakė Matt ir pabučiavęs mane nusivedė vidun. Vos tik įžengiau pro duris, aiktelėjau. Viskas buvo tobula. Tai buvo kukli prabanga. Dekoracijos buvo kuklios, bet suderintos su interjeru taip, kad atrodė ypač prabangiai, nebuvo jokių prabangių patiekalų, tik vaisiai, keletas karštų patiekalų ir paprastas desertas, bet viskas buvo taip gražiai apipavidalinta, kad net nesinorėjo maisto liesti, kad neišgaruotų. Gėrimai... Tai tebuvo šampanas, vynas ir martinis, bet to pilnai pakako... Viskas tarpusavyje taip derėjo, kad vos nepradėjau verkti kaip mažas vaikas pirmą kart paragavęs ledų ir pajutęs, kad jie pats skaniausias daiktas pasaulyje. Žodžiu tai buvo geriausia diena mano gyvenime. O dar visi geriausi draugai pradėjo dainuoti „Su gimimo diena“... Tai mane pribaigė, ašaros ėmė pačios tekėti iš akių. Nežinojau kaip galiu visiems atsidėkoti už tai, kad draugai šitaip dėl mūsų stengiasi.
- Mielieji... Jūs net neįsivaizduojat kokią laimingą jūs mane darot vien būdami kartu, o visa tai,- mostelėjau ranka aplink,- nuostabu! Tai tiesiog dieviška!
- Na jau, tai visiškas niekas, palyginti su tuo ko esi verta,- pasakė Adamas,- tai visiškai niekas palyginti su tuo ką galėjome padaryti ir tai visiškas niekis palyginti su tuo, kad mes patys esam čia.
- Taip,- pritarė visi kiti, o aš tik verkiau negalėdama sustoti. Visi priėjo prie manęs ir mane apkabino, merginos verkė kartu su manimi.
- Viskas, gana,- pasakiau aš ir nusišluosčiau ašaras.- O dabar vakarėlis!- sušukau aš ir paėmiau taurę šampano.- Už mus!- paskelbiau tostą ir susidaužusi su visais taurėmis pamažu išgėriau joje buvusį šampaną. Kaip buvau pasiilgusi šio jausmo. Paskutiniu metu nebeišeidavau su draugais į klubą, neidavau su jais švęsti kiekvieno penktadienio. Pamiršau kaip gera šokti ir dūkti su visais kitais. Mes visi valgėme tortą, gėrėme šampaną, šokome pagal pačią linksmiausią muziką kokia tik gali būti ir darėme viską ką reikia daryti švenčiant. Mes tiesiog buvome jauni.
- O dabar, ištarė Matt, šokis poromis.- ir paėmęs mane už rankos nusivedė į šokių aikštelės vidurį. Mes sukomės pagal pačią gražiausią dainą apie meilę. Jos žodžiai tiesiog leido jausti Matt širdies plakimą, kuris priklausė man. Manau, jis jautėsi taip pat. Mes sukomės ir sukomės ratu prasilenkdami su visomis kitomis poromis, bet aš nieko nemačiau, tik Matt veidą priešais save. Tada muzika nutilo. Matt nuėmė mano rankas nuo savo pečių, numovė žiedą nuo rankos ir tyliai man sušnabždėjo:
- Nebijok, aš tik įteiksiu savo dovaną prie visų.- aš linktelėjau galva pritardama ir jis mane nusivedė prie stalo. Paėmęs taurę vyno tyliai pabeldė į ją šaukšteliu.
- Draugai,- pasakė jis garsiai ir aiškiai,- dabar aš noriu įteikti savo dovaną Brendai prie jūsų visų, noriu, kad visi būtumėte liudininkai to, kas mus abu padarys laimingiausiais pasaulyje.-tada atsisuko į manę ir priklaupė ant vieno kelio laikydamas žiedą.- Brenda, meile mano, ar tekėsi už manęs.- paklausė jis.
- Taip, žinoma,- ištariau šiek tiek drebančiu balsu.- myliu tave ir nieko daugiau netrokštu.- sušnibždėjau. Matt pakilo, užmovė man žiedą ir apkabinęs pabučiavo taip karštai, kaip dar niekad nebuvo bučiavęs. Aš jį bučiavau lygiai taip pat, norėdama sustabdyti laiką, nes niekad nebuvau tokia laiminga kaip dabar. Mums besibučiuojant visi vaikinai švilpė, o merginos džiaugėsi kartu su manimi. Kai pagaliau atsitraukėme vienas nuo kito, atrodė, kad praėjo keli metai. Tada visi man pradėjo nešti savo dovanas. Nei vienos jų nepakavau, dovanos man nerūpėjo. Aš tik norėjau švęsti taip, kaip dar niekad nešvenčiau. Norėjau tiesiog būti jauna ir džiaugtis tuo ką turiu šią akimirką.
Prašymas
Mes šventėme iki paryčių. Buvau beveik visiškai girta, bet mąsčiau visiškai blaiviai. Priėjau prie Matt ir pasakiau, kad noriu su juo pasikalbėti. Turbūt alkoholis man susuko galvą, nes blaiva niekad nebūčiau jam pasakiusi to ką pasakiau dabar:
- Mielasis, ar visas viešbutis mums išnomuotas?
- Na taip, kas tau nutiko?
- Eime į kurį nors kambarį. Turiu tau kai ką parodyti.- pasakiau ir meldžiamai į jį pažiūrėjau.
- Na, jei tai būtina,- abejodamas pažvelgė jis į mane, bet visgi nusivedė mane į kambarį.
- Matt, tu būsi mano vyras, o šiandien mano gimtadienis. Aš noriu dar kai ko iš tavęs.- pasakiau ir priėjusi pabučiavau jį taip karštai kaip tik galėjau. Jis pažiūrėjo į mane nustebęs ir nesuprasdamas.
- Šiąnakt, aš tavo.- pasakiau ir priėjusi prie jo nurengiau jo švarką.
Tada jis mane suprato.
- Brenda, tu visiškai tikra, kad to nori?- paklausė jis, bet tik todėl, kad abejojo ar aš ne per daug apsvaigusi, o ne todėl, kad pats nenorėtų.
- Taip, aš to tikrai noriu.- pasakiau visiškai nesvyruodama ir tvirtai.
Tada mus abu pagavo geismas. Jis mane bučiavo, o aš iš lėto atsagsčiau jo marškinius ir juos nurengiau. Mes be perstojo bučiavomės. Jis iš lėto atbrėžė mano suknelės užtrauktuką ir ėmė iš lėto traukti ją žemyn. Aš jam padėjau. Po minutės suknelė jau gulėjo kampe šalia Matt marškinių. Jis iš lėto nusirengė iki apatinių vis mane bučiuodamas. Abu stovėjome tik su apatiniais. Jis ėmė bučiuoti ne tik lūpas. Mums to jau nebepakako. Jo lūpos slinko žemyn mano kaklu, raktikaulio link ir vėl aukštyn, mano ranka paniro jo plaukuose juos sugniauždama iš jaudulio. Iš lėto ėmėme judėti link lovos. Kai ją pasiekėme, jis atsargiai mane paguldė, tada ėmė bučiuoti visą mano kūną, priversdama mane virpėti iš susijaudinimo. Kai vėl grįžo prie mano lūpų, aš atsisėdau kojomis apžergdama jį ir ėmiau bučiuoti jo lūpas negalėdama sustoti, mano ranka vėl buvo jo plaukuose. Jis atsakydamas į mano bučinį atsegė mano liemenėlę ir ji po keleto sekundžių jau gulėjo šalia lovos. Dar po keleto minučių mes abu likome visiškai nuogi.
- Myliu tave.- sušnabždėjau pasitikėdama juo šimtu procentų.
- Ir aš tave, mieloji.- pasakė jis ir atsargiai įėjo į mane. Aš skausmingai aiktelėjau, o jis sunerimęs pažiūrėjo į mane.
- Tau skauda?- skausmingai paklausė jis.
- Ne, viskas, gerai, nebijok,- pasakiau aš virpėdama iš malonumo, o jis ėmė lėtai judėti ant manęs. Aš aimanavau iš malonumo ir jaučiau, kad Matt lygiai taip pat gera kaip ir man.
- Tu pasitiki manimi?- paklausė jis tylutėliai.
- Visiškai.- atsakiau aš tuo neabejodama. Tada jis ėmė judėti kiek greičiau, o aš aimanavau taip garsiai, kad rodės tuoj čia sugužės visas pasaulis manydamas, kad man blogai. Mes abu visiškai atsidavėme geismui. Nežinau kiek viskas truko, bet tai buvo pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Kai paskui gulėjome lovoje po plonyte šilkine antklode apsikabinę ir jausdami kiekvieną vienas kito kūno iškilumą aš jam sušnabždėjau:
- Myliu tave, visiškai nesigailiu, kad tai padarėme, tai buvo nuostabiausias dalykas pasaulyje.
- Galiu pasakyti lygiai tą patį,- pasakė jis.- tai buvo būtent tai, kas padaro žmogų laimingą, kas jam suteikia daugiau patirties.
- Žinau, mielasis.- pasakiau jam ir nusišypsojau.
Vakarėlis baigiasi
Išaušo rytas. Pabudau nuo saulės spindulių pro langą šviečiančių man į veidą. Matt sėdėjo šalia.
- Labas rytas mieloji,- pasakė jis ir nusišypsojo.- Tu tokia graži kai miegi. Negalėjau nuo tavęs atitraukti akių.- pasakė susižavėjęs.
- Tu čia,- laiminga ištariau.- Maniau, kad tai pats gražiausias pasaulyje sapnas.
- O norėtum, kad tai tebūtų sapnas?- paklausė jis.
- Ne. Nė už ką.- pasakiau ir plačiai nusišypsojau jausdama palaimą.
- Štai tavo kava. Sėskis,- Matt padavė man puodelį. At atsisėdau paėmiau puodelį iš jo rankų ir nusišypsojau.- Ačiū. Įsivaizduok, kai susituoksime, tokie laimingi pabusime kiekvieną rytą.- pasakiau linksmai.
- Taip.- pasakė jis.- Net pats sau to pavydžiu.- ištarė ir nusijuokė.- O tavęs, gražuole, man pavydės visi vaikinai. Tai nuostabu.- pasakė.
- O man tavęs,- pasakiau laiminga.- Nieko negali būti geriau už tai.- padėjau puodelį ir pabučiavau jį. Jis padėjo puodelį, pasisodino mane ant kelių atsukęs priešais save ir bučiavo. Kai nustojome aš jį apsikabinau ir jis vėl įėjo į mane. Mes pakartojome tai ką darėme naktį ir tai buvo lygiai taip pat gerai. Kai baigėme, nuėjau į vonią. Nusiprausiau, susitvarkiau plaukus, nusivaliau makiažą ir grįžau į kambarį. Šalia durų buvo krepšys iš mano namų.
- Kas tai?- paklausiau mostelėjusi į jį ranka.
- Leah pasirūpino, kad neišeitume iš čia su tais pačiais drabužiais su kuriais atėjome. Juk tai atrodytų kiek nepadoriai.- nusijuokė.
- Na, ji tikrai žino ko reikia tokiais atvejais pasakiau ir apsirengiau. Po kiek laiko ir Matt grįžo iš vonios nusiprausęs, apsirengęs ir pasikvėpinęs.
- Važiuojam namo?- paklausė jis.
- Važiuojam.- atsakiau ir laiminga priėjau prie jo. Jis mane apsikabino pabučiavo. Tada paėmė krepšį ir mes susikabinę išėjome iš viešbučio į saulės nutviekstą lauką.
Jis parvežė mane namo, padavė mano daiktus, išlipo iš automobilio, apkabino, pasilenkęs pabučiavo į kaktą ir pasakęs, kad greit susitiksim išvažiavo. Įėjau į namus šypsodamasi nuo ausies iki ausies. Mama mane pamačiusi paklausė:
- Kaip vakarėlis?
- Nuostabiai, mama.- atsakiau. Ir nieko nelaukusi nuėjau į savo kambarį.
Nelaukta žinia
Nuo gimtadienio praėjo kelios savaitės. Abu su Matt pranešėme tėvams, kad susižadėjome. Abi pusės tam visiškai pritarė. Tėvams sutikus, persikrausčiau gyventi jo bute. Viskas ėjosi kaip per sviestą. Gyvenome kartu, kartu važiavom į universitetą, ėjom apsipirkti, pasivaikščioti. Vieną dieną pasijutau prastai. Mane vis pykino ir vis norėjau valgyti. Matt sunerimo. Vieną rytą atsikėliau jausdamasi nebe taip prastai.
- Labas rytas,- pasakė Matt.- Kaip jautiesi?- paklausė.
- Baisiai alkana.- pasakiau.
- Ko norėtum pusryčiams?- paklausė ir nusijuokė.
- Kiaušinių.- atsakiau.
Jis nuėjo į virtuvę. Girdėjau kaip tarška indai. Atsikėliau iš lovos, apsirengiau chalatą ir nuėjau ten. Ant stalo gulėjo nuostabiai atrodantis ir tokio pat pasakiško kvapo omletas.
- Atrodo dieviškai!- sušukau ir ėmiau kirsti. Kai pabaigiau pasijutau velniškai išsipūtusi. Staiga mane vėl supykino. Tekina nubėgau į tualetą. Matt atbėgo iš paskos. Jis laikė pakėlęs mano plaukus, o aš tuo tarpu paleidau visą prieš tai suvalgyto maisto turinį. Kai baigiau jaučiausi kiek geriau. Nuėjau prie kriauklės, išsiskalavau burną vandeniu ir ėmiau valytis dantis. Matt tuo tarpu sėdėjo ant grindų jei kartais vėl pasijusčiau blogai. Valydamasi dantis pažvelgiau į veidrodį. Buvau nenormaliai perbalusi. Baigiau valytis dantis šiek tiek sunerimusi. Apsisukus man užkliuvo viena maža dėžutė. Joje buvo tamponai. Ėmiau skaičiuoti. Mano ciklas reguliarus, tad mėnesinės turėjo prasidėti prieš dvi savaites. Dar sykį perskaičiavau, gavau lygiai tą patį. Staiga aiktelėjusi nualpau. Tik pajutau kaip Matt staigiai mane sugavo ir nunešė į lovą. Atsipeikėjau nuo stipraus amoniako kvapo.
- Brenda, mieloji, ar tau viska gerai?- paklausė jis išsigandęs.
- Matt, ar mes tada, viešbutyje saugojomės?- paklausiau sunerimusi.
- N-n-ne.- atsakė jis.- Kas nutiko?
- Mielasis, man atrodo, kad aš n-nėščia.- pasakiau.
Jis tik papurtė galvą ir pažiūrėjo į mane.
- Vaikelis... Tai nuostabu.- laimingas tarė jis. Aš nusišypsojau.- Brenda, meile mano, atleisk, jei tu to nenori.- pasakė kalto balsu.
- Kaip gali taip manyti? Tai vaikelis, Matt, mūsų vaikelis.- pasakiau apimta palaimos.
Tą pačią dieną jis mane nuvežė pasidaryti tyrimų. Atsakymas buvo teigiamas. Abu nuėjome pas mano ginekologą jausdami pasididžiavimą, kad gims mažas stebuklas kurį sukūrėme mes.
- Panele Trish, jūs nėščia jau 3 savaites. Sveikinu jus abu. Kiek galime nustatyti jūsų vaikelis visiškai sveikas. Turiu pasakyti, kad dabar jūs negalėsite vartoti alkoholio, rūkyti, sunkiai dirbti. Turėsite sveikai maitintis ir rūpintis ne tik savo, bet ir savo vaikelio sveikata. Suprantate?- paklausė.
- Žinoma, suprantu.- atsakiau.
- Aš ja rūpinsiuosi.- pasakė Matt.
- Puiku,- pasakė ginekologas.- norėčiau po 3 savaičių vėl jus pamatyti panele.
- Žinoma, būtinai.- atsakėme sutartinai su Matt.
Iš ligoninės išėjau spinduliuodama laime. Vestuves nusprendėme kelti po savaitės, kuklias, bet bažnyčioje. Visą savo laiką skyrėme vestuvių planams ir man bei mūsų vaikeliui. Atėjo ta ilgai laukta diena. Viską vėl organizavo Leah ir Audrey, tad žinojau, kad tai bus nuostabu.
Didžioji diena
Atmerkiau akis.
Kūnu perbėgo šiurpuliukas, gulėjau šiltoje lovoje ir jei iki šiol to nejaučiau, tai visa esybe pajutau, kad šiandien ta diena.
Atsikėliau. Apsirengiau ir ėmiau laukti Audrey. Šiandien ji ties manimi dirbs visą dieną. Virtuvėje radau raštelį:
„Mieloji,
Semas mane jau išsitempė. Susitiksime per vestuves. Aš būsiu su baltu smokingu ir lauksiu prie altoriaus [juokauju].
Myliu, Matt.“
Atsidusau. Išgirdau skambutį į duris. Tai Audrey. Tvirtai šitai žinojau.
- Sveika, mieloji,- pasisveikino ji ir atsargiai mane apkabino.- Tu ką nemiegojai visą naktį?- susiraukusi pažvelgė į juodus ratilus po akimis.
- Galima ir taip sakyti.- kaltai pasakiau.
- Ach, Brenda, juk aš ne stebukladarė. Nežinau kaip man reikės juos paslėpti.- atsiduso.
- Žinau, kad tu tai sugebėsi Audrey.- padrąsinamai pasakiau.
Pasiėmiau mobilų, raktus, užrakinau butą ir išėjau. Ji mane gražins name kuriame vyks ceremonija ir kuriame vėliau gyvensime aš, Matt ir mūsų vaikutis.
Vos įengusi pro duris apgirtau nuo gėlių kvapo. Ji uždengė mano akis.
- Kas tai?- nustebusi paklausiau.
- Negi persistengiau?- ji staiga sunerimo.
- Ne, tai nuostabu.- užtikrinau.- Aš apsvaigau nuo šio kvapo viskas taip dera... Orchidėjos ar ne?
- Labai gerai, tu praleidai tik rožes ir apelsinmedžius.
Audrey neleido man atsimerkti iki kol neatsidūrėme milžiniškoje vonioje. Atsimerkiau ir pagalvojau, kad čia tikrai persistengta, pasijaučiau lyg būdama grožio salone.
- Mirtis alyvose...- sušnibždėjau pati sau.
- Ką nors sakei?- Paklausė ji ir pasodino mane į nedidelį minkštą raudoną krėslą. Čia viskas buvo raudonos juodos arba baltos spalvų.
- Ne, nieko.- pasakiau aš.- Ar tai būtina? Turiu omenyje, juk vis tiek neatrodysiu puikiai, kai šalia stovėsi tu ir Leah.
- Kai aš tave išgražinsiu, niekas nedrįs pasakyti, kad pratai atrodai.- susierzinusi pasakė ji.
Atsirėmiau į krėslą, atsipalaidavau. Aš tai miegodavau, tai prabusdavau kol ji man tepė kremu kiekvieną odos lopinėlį ir darė įvairiausias kaukes.
- Matt jau čia.- pranešė įėjusi Leah.
Iškart nustojau spyriotis.
- Neleiskit jam čia įeiti.- pasakė Audrey ir tęsė.
- Gal reikia pagalbos?- paklausė Leah.- aš galiu padėti su šukuosena.
- Žinoma, gali pradėti sukti garbanas. Nuometas bus štai čia, kiek žemiau;- parodė ji pirštu.
Aš vėl užsimerkiau ir užsnūdau. Mane pažadino Leah kai šukuosena ir makiažas buvo baigti.
- Brenda, atsistok, Audrey tuoj atneš suknelę ir nuometą.
Ji padėjo man atsargiai nusirengti savo drabužius taip, kad nesugadinčiau jų triūso.
Leah pastatė mane taip, kad rengiant suknelę ant manęs nebūtų sugandintas makiažas ir šukuosena. Kai Audrey atnešė suknelę, jos abi atsargiai ja mane apvilko ir prisegė nuometą. Tada jos mane apsuko ir pastatė prieš veidrodį. Aš atsimerkiau ir nepatikėjau tuo ką matau.
Veidrodyje matėsi nuostabiausio grožio sutvėrimas. Į mane žvelgė gražuolė su švelniu angelišku makiažu ir tokiomis pat angeliškomis garbanomis. Jos suknelė buvo vos vos rausva, o nuometas akinamai baltas, su ryškiai raudonomis gėlėmis apačioje ir vilkosi iš paskos. Negalėjau atsigrožėti ta deive žiūrinčia į mane iš veidrodžio. Paskui supratau, kad tai aš.
- Turiu pasakyti, kad tu oficialiai esi nuostabi.- ištarė Audrey, o Leah iš pasitenkinimo tik palinkčiojo galva.
Vestuvės
Serena apačioje pradėjo groti Vagnerio maršą ir aš susijaudinau. Atėjo tėtis, nusivedė mane prie laiptų ir mes lėtai jais pradėjome jais leistis. Pažiūrėjau į altorių. Jis buvo papuoštas nuostabiomis baltomis atlasinėmis juostomis ir daug baltų rožių bei frezijų. Negalėjau tuo atsigrožėti. Ir tada pamačiau jį. Mano Matt atrodė dieviškai su akinamai baltu smokingu. Jis atsisuko, pažiūrėjo į mane ir jo akyse pasirodė didžiulis susižavėjimas. Jis pažiūrėjo į mane nužvelgdamas nuo galvos iki kojų ir nusišypsojo su tokiu pasitenkinimu, kad nejučia ir aš ėmiau didžiuotis savimi.
Ceremonija nebuvo ilga, viskas buvo kuklu ir miela. Priesaikas sugalvojome patys. Jos buvo paprastos, trumpos, tačiau į jas sudėjome visą savo širdį. Tada abu ištarėme lemtingąjį taip ir apsikeitėme žiedais. Žiedai buvo kuklūs, balto aukso su viduje įrėžtais mūsų vardais. Po ceremonijos sekė vakarėlis. Jis buvo pakankamai prabangus, bet ilgai netruko, nes į pabaigą ėmiau blogai jaustis. Naktis buvo kaip ir visos, maloni, jauki, šilta ir su mylimu žmogumi, kuris jau teisėtai priklausė man. Nieko daugiau netroškau. Dabar tebuvo svarbu, kad vaikeliui būtų viskas gerai.
Po 8 mėnesių. Tai berniukas!
„Eilinė diena. Mano pilvas jau milžiniškas. Jis kiek trukdo, bet nesiskundžiu. Juk visai nesvarbu, kad tenka paaukoti studijas, vakarėlius su draugais ir kitus dalykus kuriuos dariau kol nebuvau nėščia. Juk tai vaikelis. Mūsų taip ilgai lauktas stebuklas. Po kelių dienų jis gims, ta diena bus pati nuostabiausia mano gyvenime.“- štai su tokiomis mintimis šį rytą guliu lovoje. Jei gerai atsimenu, gydytojas sakė, kad turėčiau gimdyti ryt, poryt. Atsargiai pakylu iš lovos. Nueinu į virtuvę. Ant stalo guli raštelis. Jame parašyta::
„Mieloji,
Šiandien turiu anksčiau išvykti į darbą. Jei kas nutiks iš kart skambink, tuoj pat atvažiuosiu.
Myliu, bučiuoju,
Matt.“
Širdyje jaučiasi menkas liūdesys, bet ją taip pat šildo tai, kad jis pasirūpino tuo, kad aš ne nerimaučiau. Iš šaldytuvo išsitraukiu kiaušinių, pasidarau omletą. Įsipilu pieno ir sėdu pusryčiauti. Nuobodu. Galvoju ką nuveikus. Staiga mano pilvą perveria nežmoniškas skausmas. Pradedu rėkti. Susiėmusi už pilvo nueinu prie baro ir pasiimu mobilųjį. Greit susirandu Matt numerį. Paskambinu.
- Kas nutiko mieloji?- ramiai paklausia jis.
- Man la-labai bloga..- pratariu aš vos vos.
- Kas nutiko? Kas nors ne taip vaikeliui?- sunerimęs paklausia jis.
- Ne-nežinau.- pratariu ir susmunku ant grindų nualpusi iš skausmo.
- Brenda, mieloji?- iš telefono sklinda šūksniai.- Ar girdi mane? Važiuoju namo.- pasigirsta, o tada tik pyyp... pyyp... pyyp...
Atsigaunu ligoninėje. Šalia laba sunerimęs sėdi Matt.
- Mieloji, kaip jautiesi? Ar tau jau geriau?
- Turbūt,- atsakau ir apsidairau.- Kaip aš čia atsidūriau?
- Aš grįžau namo ir radau tave gulinčią nualpusią. Labai sunerimau. Tuoj pat tave atvežiau čia. Mieloji, tau jau laikas gimdyti.- pasako.
- Ką?- paklausiu. Juk tai turėjo būti tik trečiadienį.
- Mieloji, šiandien ir yra trečiadienis.- pasako jis.
Tada ateina akušerė ir seselė. Jos paprašo, kad Matt trumpam išeitų iš palatos.
- Na, panele, ar pasirengusi į operacinę?- paklausia akušerė.
- Na taip, bet aš noriu, kad mano vyras būtų šalia,- pasakau.
- Žinoma, jis bus.- pasako seselė.
Tada padeda man atsisėsti į vežimėlį ir išveža į koridorių. Matt nerimastingai atsisuka. Aš pamoju jam ranka, kad ateitų.
- Tu juk būsi šalia, kai gims tavo vaikas?- paklausiu.
- Žinoma,- atsako jis.
Visi nuvažiuojame į operacinę. Mane paguldo ant stalo, iškelia kojas. Matt laiko mane už rankos ir padrąsinamai šypsosi.
- Tu gali.- pasako.
- Žinau, - atsakau jam ir atsidūstu.
- Na, pasirengusi,- paklausia akušerė, o seselė atsistoja prie mano galvos ir ją šiek tiek kilsteli.
- Taip.- atsakau ir pažvelgiu į Matt.
- Na, tuomet pasirenk. Vienas... Du... Trys... Stumk!
- Oooch... Sunku!- rėkiu iš skausmo.
- Mieloji, viskas bus gerai, žinau, kad tu gali!
- Na, dar sykį!- sušunka akušerė.
- Aaaaa.- šaukiu stumdama ir pajuntu kaip apsvaigsta galva. Viskas kas prieš akis išplaukia ir jau antrą kart šiandien nualpstu.
Pabundu jau gulėdama palatoje. Pakėlusi galvą apsidairau. Matt pakelia galvą.
- Kaip jautiesi.-paklausia švelniu balsu.
- Man viskas gerai.- padedu rankas toje vietoje kur turėtų būti mano milžiniškas pilvas.- O vaikeiis?- persigandusi paklausiu.
- Nusiramink, mieloji, viskas gerai. Net idealu. Gimė berniukas!- sušunka jis ir pakylęs pabučiuoja.
- Berniukas...- laiminga užsisvajoju. Tuo tarpu seselė jį atneša į palatą.
- Panele Brenda, laikas maužitinti vaikelį.- pasako ir nusišypso.
- Och, žinoma.- linksmai pasakau.
Paimu jį ant rankų. Pažvelgiu į skaistų jo veidelį ir nusišypsau skendėdama palaimoje. Jis gyvas tėvas, tik akys mano matau. Jo plaukai Tamsūs ir šiek tiek garbanoti, o veidelis... Jis pats gražiausias pasaulyje. Štai ką galvoju maitindama jį ir šypsodamasi. Seselės jau nėra.
- Mielasis, kaip mes jį pabadinsime?- paklausiu.
- Tiesą sakant turiu du variantus jei tu nieko prieš.- pasako ir glostydamas vaikelio galvą nusišypso.
- Sakyk, pasitikiu tavo skoniu.- pasakau.
- Na, aš manau, kad galėtume jį pavadinti Adamu arba Maksu...
- Man labiau patinka Adamas..- susimąstau.
- Tuomet išrinkta?- paklausia jis.
- Taip,- atsakau ir nusišypsau.
Pirmasis gimtadienis
Praėjo jau metai. Adamas grynas tėvas. Jie abu nuostabūs. Nėra nuostabesnio vaizdo negu tas kurį matau kai Matt žaidžia su vaikeliu. Jis jį be galo myli. Nė už ką nei vieno mūsų neįskaudintų.
Eilinis rytas. Matt pažadina mane.
- Labas rytas, gražuole.- pasako jis. Štai tavo kava ir pusryčiai.- priduria šypsodamasis ir tiesdamas link manęs padėklą.
- Labas rytas, mielasis,- atsakau.- pasakiškai kvepia.- priduriu ir pradedu valgyti.
- Adamą jau pamaitinau.- pasako jis.
- Palauk, tu nori man kažką pasakyt?- paklausiu ir klausiamai į jį pažvelgiu.
- Na..- pasako jis.
- Tęsk?
- Šiandien privalau vykti į darbą.- pasako.
- Ir tik dėl to šitaip stengeisi?- paklausiu įtariai.
- Na, yra dar vienas dalykas.- nepatogiai jausdamasis pasako.
- Klausau.- tepratariu.
- Nė neįsivaizduoju kelintą grįšiu, nes šefas paskambino ir pasakė, kad laukia kelios konferencijos. Nežinau ką daryti. Šiandien tiesiog negaliu vykti į darbą, negaliu palikti savo vaiko per jo pirmąjį gimtadienį.- kaltai bėrė jis.
- Mielasis, nusiramink, - paprašau jo.- viskas gerai. Juk tu grįši. Adamas dar mažas, viskas bus gerai, žinau tai. Tu grįši pakankamai anksti ir mes visi trys ką nors nuveiksim. Tinka?- raminamai pasiūliau.
- Gerai.- pasakė ir nusišypsojo.- Tu visada žinai kaip mane nuraminti.
- Todėl, kad myliu tave.- pasakiau ir pabučiavau jį.
Jis pakilo ir išėjo. Vakare jis parašė sms, kad aš su sūneliu iš lėto eičiau link jo darbovietės, esą jis nupirko nuostabią dovaną jam. Mes apsirengėme ir išėjome. Likus keliems metrams iki jo pamačiau, kad kažkas ne taip. Jį buvo apstoję keturi vaikinai su kaukėmis ir grasino kastetais bei beisbolo lazdomis. Vienas jų buvo išsitraukęs peilį. Matt ėmė šaukti man, kad su Adamu bėgčiau kiek tik galėdama. Aš jo nesiruošiau klausytis. Pasiėmiau vaiką ant rankų ir pradėjau bėgti artyn. Taas kuris buvo su peiliu pagriebė mane už plaukų ir ėmė grasinti pimra mane, o vėliau ir Adamą nužudyti jei Matt neatiduos pinigų. Jis visada nešiodavosi dideles sumas ir nesiklausydavo kai maldaudavau to nedaryti. Žodžiu, mane laikė sugriebtą už plaukų su prie kaklo priremtu peiliu, aš spaudžiau prie savęs vaiką, o Matt stovėjo dvejodamas. Jis nežinojo ar pulti užpuolikus ir mus visus gelbėti, ar atiduoti pinigus.
Po kurio laiko jis apsisprendė. Linktelėjo, kad vyras nuo manęs atsitrauktų nuo manęs. Priėjo prie jų vado, padavė pinigus ir paklausė ar galime eiti. Vyras nusijuokė.
- Tu tik apsimeti kvailiu, ar iš tiesų toks esi? Kaip aš tave ir šią pupytę paleisiu, jei jūs esat šio darbelio liudininkai?- ir ištiesė ranką su pistoletu kuris buvo nutaikytas tiesiai Matt į širdį.
Matt sušuko, kad bėgčiau ir gelbėčiausi, bet nespėjau, kažkuris iš užpuolikų dūrė man peiliu į nugarą. Aš pajutau tik baisų skausmą ir kritau saugodama Adamą nuo smūgių. Matt pripuolė prie manęs ir tada užpuolikas šovė. Matt laiku nusirito į šalį ir vos per plauką nemirė, tačiau kulka kliudė jo koją. Užpuolikai pradėjo šaudyti, bet Matt mus nustūmė į šalį ir pats pasislėpė. Jiems rodos baigėsi kulkos ir jie visi pradėjo bėgti. Po minutės pasirodė policijos automobilis. Vienas jų pribėgo prie mūsų ir iškvietė greitąją. Tada nebeišlaikiau.
Pabudau jau palatoje. Pabandžiau apsiversti, bet nepajėgiau, iš skausmo susuko pilvą. Pasukau galvą ir pamačiau šalia esančioje lovoje gulintį Matt. Jis nusišypsojo ir paklausė:
- Kaip jautiesi?
- Nieko gero..- atsakiau vos pajėgdama kalbėti. Tokia silpna dar niekada gyvenime nesijaučiau.- Kur Adamas?- jau griežčiau paklausiau.
- Jis vaikų skyriuje.- kaltai pasakė Matt.
- Ką?- nieko nesupratau.- Kas mūsų vaikui?
- Nesijaudink, jam nieko nenutiko, jis tik šiek tiek užgautas ir nubrozdintas, bet nieko rimto.- ramino mane.
- Tikrai?- nepatikliai paklausiau.
- Visiškai.- ramiai atsakė Matt.
Tada į palatą atėjo gydytojas. Jis priėjo prie Matt jį apžiūrėjo. Tada atsisuko į mane.
- Panele,- pasakė jis,- turiu pranešti, kad dūrio metu jums buvo pažeistos kepenys, turite būti labai atsargi, jei nesilaikysite mano rekomendacijų galite mirti.- pasakė ir išėjo.
Iš mano akių ėmė tekėti ašaros. Nenorėjau dabar palikti nei savo vyro, nei vaiko. Matt mane ramino. Jis prisiekinėjo, kad viskas bus gerai, kad aš pasveiksiu ir mes toliau visi trys gyvensime kaip laiminga šeima. Aš nurimau. Tiesiog patikėjau viskuo ką jis sako.
Atėjo ta diena kai aš jau galėjau važiuoti namo. Su vyru nuėjau į vaikų skyrių pasiimti Adamo. Kai nuėjau į palatą kurioje buvo jis, staiga atskubėjo seselė ir pasakė:
- Jūs negalite jo pasiimti.
- Ką? Jūs negalite man uždrausti pasiimti savo vaiko!- pro dantis iškošiau jai į veidą.
- Deja, bet galiu, jūsų kūdikis serga leukemija ir turi likti čia.- šaltai atsakė.
- Nesupratau?- paklausiau.
- Na jūsų vaikui kraujo vėžys.-pasakė ji ir nuėjo.
Atsisukau į Matt. Negalėjau patikėti, kad mano vaikas gali mirti. Jis žiūrėjo į mane toks pat šokiruotas. Skruostai nenumaldomai riedėjo ašaros. Susmukau ant krėslo ir susiėmusi rankomis galvą pajėgiau tik siūbuoti pirmyn atgal ir verkti.
rodiklis 
Antr. 07 06, 2010 12:48 am